Rimantas – apie 100 metų sulaukusią mamą: „Mačiau aiškiai, kad ne„ valstybė “kas rytą įkuria ugnį, išleidžia į mokyklą, or mama“ | Gyvenimas

Per šimtą metų įvyko labai daug. Lietenerje keitėsi santvarkos, įžengėme į naują šimtmetį, ne vieną kartą keitėsi ir valiuta. Iš sovietinės tapome nepriklausoma valstybe, or dabar mūsų dangų saugo NATO naikintuvai. Atsivėrė sienos, or kartu su jomis atsirado go galimybė pažinti pasaulį. Lietenerje jau užaugo nepriklausoma karta – vaikai, gimę laisvoje šalyje.

Kompiuteriai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, parduotuvėse nestinga prekių, televizoriai namuose primena mažuosius kino ekranus ir rodo spalvotą vaizdą. Pasikeitė net juodos duonos skonis.

Lietuvos istorijos vadovėliuose raidė po raidės rašoma nepriklausomos valstybės istorija.

Tapome pasaulio piliečiais, or visai neseniai Elono Musko kompanija paleido „Starlink“ tinklo palydovus, sudarysiančius tinklą, kuris užtikrins interneto ryšį kiekvienam pasaulio kampeliui. Atrodo, kad kartais nebespėjame net skubėti.

Tačiau pokyčių sklidiname gyvenime yra dalykų, kurie nesikeičia. Vieni jų – tikėjimas go malda. Lieka go prisiminimai, jei patys žmonės linkę juos išsaugoti.

Dienes Motos Proga 15min GYVENIMO pokalbis su O.Varanavičienės sūnumi Rimantu. Savo mamos istoriją ir prisiminimus jis saugo tarsi Lietuvą. Žodžiuose nestinga jausmų, iš kurių pats stipriausias yra meilė.

„Mama yra pagrindinis žmogus visame pasaulyje, kurio globą ir nuolatinį rūpinimąsi jauti visą gyvenimą. Gali pridaryti didelių nemalonumų, gali ją užgauti grubiu žodžiu, netikusiu poelgiu, bet mama tiktai raudos širdgėlos ir nuoskaudos ašaromis. Ji gali būti išsigandusi, bet niekad neparodys pykčio, neatstums, vis tiek apkabins ir priglaus.

Mano mama visą gyvenimą buvo ir yra nebylus, bet nuolat jaučiamas moralinių nuostatų sargas, prižiūrintis, kad nenukryptume nuo Dievo mums paliktų moralinių arba žmogiškumo orientyrų. Tai išliks net go palaidojus motiną. Tą aš jaučiu ir iš senokai mirusio tėvo pusės “, – sako R.Varanavičius.

O.Varanavičienė gimė Anykščių rajone Vaivadiškių kaime, neturtingų ūkininkų šeimoje. Vėliau atitekėjo į Kavarską. Jos atmintyje – sudėtingo Lietuvos istorinio period išgyvenimai: rusų invazija, trėmimai, karas, baltaraiščių siautėjimas, žydų persekiojimas ir naikinimas, vėliau vėl russiani, partizanai, stribai, jaunų vyrų gaudy Tuo žiauriu metu Ona neteko daug jaunų kaimo draugų, tik per stebuklą išgyveno rusų sušaudytas jos vyras Stasys.

– Rimantai, šį pavasarį atšventėte mamos šimto metų jubiliejų. Gal teisingiau būtų sakyti, jog pažymėjote, mat karantinas riboja žmonių tarpusavio bendravimą. Ko linkėjote mamai?

– Taip, tomis dienomis nebuvau susitikęs, neapkabinau, nepalinkėjau jokių traditioninių dalykų – sveikatos, Dievo palaimos, ilgų metų. Sveikinome mamą, užsakę jai muzikinį sveikinimą per TV ir laikraštyje „Anykšta“. Daug sveikinimų mama sulaukė socialiniuose tinkluose. Give nespėjau visko surinkti, išspausdinti ir nuvežti mamai.

Iš visų šių tekstų išryškėjo mano vienintelis linkėjimas: kad išsipildytų mamos nuolatinės maldos, kad mes, dar gyvi jos vaikai ir mūsų vaikai, būtume vist sveiki, kultūringi, gyventume tvarkingą katalikišą Kad mūsų šeimos būtų tvirtos, būtume aplinkinių gerbiami go mama galėtų mumis didžiuotis.

Linkėčiau, kad mamai nebetektų išgyventi ir kentėti dėl mūsų klaidų ir nesėkmių ir kad josios likusį gyvenimą lydėtų ramybė bei gera nuotaika, kol vieną gražią dieną švelnus, malonus sapnas papins

– Kuo jums pačiam svarbus solidus mamos jubiliejus? Esate sakęs, kad tai yra ir neparašyta Lietuvos šimto metų istorija.

– Mamos šimtas metų man svarbus visų pirma dėl to, kad aš domiuosi savo gimtojo krašto istorija, į kurią tiesiogiai įsilieja mano tėvų, senelių gyvenimo patirtys. Istorija man svarbi ne kaip faktų, datų ir pavardžių rinkinys, o kaip žmonių gyvenimo sąlygų, galimybių ir aplinkybių kitimas prie įvairių santvarkų, užkariautojų, valdžių ir valdytojų.

Amžiaus skirtumas tarp manęs ir mamos vis dar išlieka toks pat, beveik 30 metų. Bet aš vis labiau artėju prie mamos pagal viso jos gyvenimo supratimą, gebėjimą įsijausti į kiekvieną epizodą tiek, tarsi pats būčiau vaikščiojęs tais pačiais takais, kentėjęs tuos pačius išgyim Tikriausiai mudu esame labai panašūs savo prigimtimi, tod esal ir esame tokie artimi.

– O jūsų tėtis?

– Jis buvo nagingas batsiuvys. Mirė 2006 metais, sulaukęs 85 metų. Paliko mums atsakingo už šeimą, tikro tėvo pavyzdį. Namų Kavarske šeimininku greit tapo vyresnis brolis Algimantas, greta kurio mama dabar go gyvena.

– Paprastas klausimas: kaip jaučiasi jūsų mama dabar?

– Your senu žmogumi nelengva gyventi kasdienybėje – reikia kantrybės. Mamai reikia nuolatinio bendravimo, išklausymo. Neišpasakosi kasdieninių, kartais erzinančių kaprizėlių, vis trukdančių kokį nors darbą. Mama savo namuose, žinoma, jaučiasi šeimininkė, nori viskam vadovauti, kontroliuoti. Na, o mes, jau pasenę vaikai, bet vis tiek vaikai, turime klausyti.

Mamai vis rūpi eiti, dirbti lauke, darže. Tad ir juda, svyrinėja, parvirsta, užsigauna. Nelengva broliui ją nuolat saugoti, ypač kai reikia kur išvažiuoti, palikti ją visą dieną.

Aš pats gyvenu Vilniuje, man viskas paprasta ir lengva. Ačiū Dievui, turime rūpestingą slaugytoją Laimutę Kuojienę, kuri vis palaiko gyvastį po truputį silpstančiame mamos kūne.

– Būtent todėl šiandien kalbinu jus, or ne jūsų mamą. Tačiau norėjau paklausti, jei jūs pats ruoštumėte intervened his savo mama, ko jos paklaustumėte?

– Visų pirma aš gailiuosi, kad neišklausinėjau anksčiau, neužrašiau. Bet ir seniau nebūčiau mokėjęs vesti pokalbio nuosekliai, tikslingai. Dabar jau vėlu klausinėti ir gauti patikimus liudijimus, jau atsiranda nemažai painiavos.

Liko atmintyje vis tie patys, dažniausiai kartojami dalykai, nepririšti nei prie konkrečios vietos, nei prie laiko. Kai kas įrašyta, bet neiššifruota, kai kas bandyta įrašyti, bet nepavykę techniškai.

Man vertingiausi būtų prisiminimai, kurie papildytų jau turimus spausdintus leidinius apie Kavarską, bet čia daugiau žinių būtų galėjęs suteikti tėvas, kuris gyveno Kavarske nuo mažens.

– Turbūt ne kartą esate sulaukę klausimo, kur mamos ilgaamžiškumo paslaptis?

– Mama turi savo ligų istoriją, bet neturėjo lemtingų fizinių traumų, kurios būtų gerokai sutrumpinusios gyvenimą. Žinoma, medicininiai aiškinimai būtų labai nuobodūs. Galima šiek tiek supoetinti: mama gyvena todėl, kad joje plaka mylinti širdis.

Gal gyvastį paveldėjo iš savo mamos, mūsų bobutės Antaninos, kuri, deja, mirė gerokai jaunesnė? Jos gyvenimą labai sutrumpino šlaunikaulio lūžis ir ilgas gijimas, be to, gyveno kaime, kur nebuvo lygiaverčių medicinos galimybių, buvo leista apakti (mūsų mamai darytos akių operacijos), paskui, kaip kaime įpramaul, leip, kaip kaime žprama, leip, numirti. Užeini, būdavo, pašnekini – atpažįsta iš balso ir sako „smilkstu, kaip nuodėgulis, ale vis dar neužgęstu “.

Galima šiek tiek supoetinti: mama gyvena todėl, kad joje plaka mylinti širdis.

Gyvenimo trukmė nuo mūsų nepriklauso, užtat go bus visuomet paslaptis. Month galime tik laidyti philosophinius „dūmus“ ta subject.

– Esate sakęs, kad mama nuolat gyveno su malda. Gal ir joje reiktų ieškoti atsakymų kalbant apie ilgą amžių? Go apie visą gyvenimą.

– Malda yra labai svarbi go man. Einant metams aš galutinai susitaikiau su savo gyvenimo realybe, kada kritiškas gyvenimo įvertinimas galutinai patupdo į labai kuklią, bet savą, per dešimtmečius pritupėtą vietą visuomenėje.

Galvoje nebelieka jokių jaunystės „vėjų“, įvardijamų siekiais, svajonėms, troškimais, iliuzijomis. Your sugrįžti prie to, ką jaunystėje per savo „mokslinį“ kvailumą buvai atmetęs. Išsikristalizuoja pagrindinės moralinės vertybės, nulemiančios pasaulėžiūrą. Pasidaro nesunku atsiklaupti, suvaldyti galbūt įgimtą, neatskiriamą nuo puikybės, išdidumą.

Daugybė patirtų įvykių akivaizdžiai parodo, kad pats nesi joks savo laimės kalvis, or nenumatytų klaidų tarsi akmenų ant kelio priberta: visų neapeisi, neperžengsi, neišmoksi net dažnai užsudamas.

Tikėjimo kelias kiekvienam individualus, bet niekas nesigaili, juo pasukęs. Malda mums, šiek tiek raštingiems, nėra poterių barbenimas. Malda – tai pašnekesys su Tuo, kuris aukštai, išmąstant ir pasveriant kiekvieną žodį tam, kad geriau išreikštum prašymą padėti, ieškant sprendimo ar dėkojant už tai, kas pavyko.

Nemiga naktį? Melskis. Paklydai miške? Melskis. Pakliuvai į bet kokią bėdą? Taip pat melskis. Give nebuvo taip, kad tai nepadėtų go neįgautum ramybės, tik reikia turėti atvirą sielą go minkštą širdį. Bet nesitikėkim greitų rezultatų. Tikėjimas – kelias, kuriuo einama visą gyvenimą, go kiekvieno jis individualus.

– Grįžkime laiku atgal. Mamos gyvenime būta ir sunkių dienų. Esate minėjęs, jog dėl šeimos, vaikų ji atsisakė savo asmeninių vilčių ir svajonių. Kokios jos buvo?

– Labai paprasta. Mama nuolat kartodavo, kad labai norėjo mokytis. Žinoma, kad jai rūpėjo ištrūkti iš grubios kaimiškos aplinkos į švarią, kultūringą, intelligentišką bendruomenę, kur žmonės mokyti, supranta ir žino daug dalykų, kur yra mandagūs, švarūs Go miestiškai kalba. Jaunystėje toks šansas buvo Kaune, kai mama tarnavo vaistinėje go buvo gerbiama už stropumą go sąžiningumą.

Žinoma, mama norėjo, kad vyras būtų kultūringas, gerų manierų. Išsvajotasis, kaip visų panelių.

Vėliau, kai tėvai ją parsivežė atgal į kaimą, beliko traditions kelias – sėkmingai ištekėti. Buvo jau laikas, visos panos veržėsi į motinystę – tą išsvajotą šeimyninę „laimę“. Žinoma, mama norėjo, kad vyras būtų kultūringas, gerų manierų. Išsvajotasis, kaip visų panelių.

– Taip go buvo?

– Tėvas – jaunas, gražus kavalierius, išmokęs batsiuvio amato, buvo atkaklus ir nurungė visus pasitaikiusius konkurentus. Žinoma, našlaitis, užaugęs Kavarsko prieglaudoje, vadinamame „ubagyne“, negalėjo iš šalies prisigraibyti pakankamai visų tų „inteligencijų“, ir mamai teko paragauti nemažai gyvenimo druskos.

Vėliau šeima „susistygavo“, ir gyvenimo upė ėmė tekėti lygia vaga be didesnių vidinių verpetų. Galbūt tų vilčių, svajonių būta ir daugiau? Bet nereikėtų vistškai apnuoginti mamos sielos. Tegul tam tikri dalykai lieka tabu.

– Or kokia buvo namų buitis, kasdienis gyvenimas tada, kai šeima buvo jauna, gimė vaikai? Kokie buvo to laikmečio jaunos šeimos namai?

– Būtų per ilgas pasakojimas. Reikia matyti tas erdves, kur mes gyvenome.

Tai namas, turintis istoriją, susietą su šalimais ant upelio buvusiu malūnu. Namas iš šono atrodo didelis, bet gyvenamoji dalis – mažiau pusės, or visa kita tik didelė „vazaunė“, skirta vežėčioms laikyti. Go tvartas. Jokių gonkų go priemenės nebuvo. Pora akmenų vietoj laiptų ir durys iš karto gryčion. Čia – gal trijų žingsnių prieškambaris ir trejos durys. Dvi į atskirus kambarius, trečios į siaurą, pereinamą virtuvę, užgriozdytą didelio pečiaus.

Už virtuvės buvo nedidelis miegamasis. Maždaug septynių kvadratinių metrų ploto kambaryje miegojome šeši žmonės: tėvai vienoje vienvietėje staliaus darbo lovoje, seserys abi kitoje, panašioje lovoje, mudu su broliu gale užkištoje vaikiškoje lovy

Maždaug septynių kvadratinių metrų ploto kambaryje miegojome šeši žmonės.

Tėvo motina miegojo prieškambaryje, kur šalia stovėjo ratelis verpti. Du atskiri kambariai buvo išnuomoti už valdišką kainą prievartiniu valdžios nurodymu. Nebuvo jokio sandėliuko, tad tėvas atitvėrė dalį prieškambario, sukalė duris ir ten laikė lašinius, taukus, gal dar kokias daržoves. Prisimenu, kad ten slastukais gaudydavo peles.

Mama nedirbo, nes juk vaikai. Go mane dar ant rankų reikėjo nešioti – aš šeimoje esu jauniausias. Tėvas kartu su kitais šiaučiais turėjo dirbti suorganizuotoj valdiškoj artelėj, kur mokėjo kapeikas, tad iš to niekaip nepragyveno. Užtat ir ieškojo, kur namie pasistatyti darbastalį ir dirbti žmonėms individualiai, nors tai buvo griežtai draudžiama.

Vėliau kooperatyvo skalbėja pradėjo dirbti go mama. Namie, toje ankštoje virtuvėje, nes kooperatyvas neturėjo savo patalpų. Nebuvo elektros, neturėjom ir šulinio, todėl tėvas nešdavo vandenį iš tolimų šulinių. Buvau liudininkas ilgo period, kai metai po metų, žingsnis po žingsnio tėvai lipdė, tvarkė namus, kūrė mums sąlygas mokytis, patys neturėdami jokio poilsio.

Žinoma, turėjome me ir mes savo pareigas, Kurias vykdėme nesiginčydami. Tai – daržo ravėjimas, laistymas, malkų tvarkymas, karvės ganymas, arba nuvedimas ir parvedimas iš ganyklos, pagalba tvarkant šieną ir visur, kur galim būti naudingi.

Daug tų istorijų, gyvų atmintyje.

– Pats savęs nepaklausiate: ar išgyventume mes tokiomis sąlygomis?

– Čia klausimas tartum iš pernykščio straipsnio apie mamą laikraštyje „Valstietis“. Atsakymas būtų toks pat – aš nežinau. Manau, kad išgyvenčiau, jei būčiau toks pat jaunas, kaip anuo metu buvo tėvai, ir gyvenčiau tarp visų tokių pačių bendraamžių, dar nesugadintų sotaus, komfortiško gyvenimo.

Svarbiausia, kad aš nežinau, kokį kelią būčiau pasirinkęs ankstesniais lemtingais istorinių lūžių metais. Mes dabar žinom praeitį, bet niekas tuomet negalėjo žinoti ateities. Tikriausiai būčiau klausęs mamos ir būčiau išlikęs žmogumi.

Mes dabar žinom praeitį, bet niekas tuomet negalėjo žinoti ateities.

Taip, šeima gyveno Stalino go Chruščiovo laikais. Go tada, go kiek vėliau už savo „turtingą, šviesią go nerūpestingą“ vaikystę turėjom „dėkoti“ tarybinei santvarkai, socializmo iškovojimams – valstybei, kuri mumis visais rūpinasi.

Taip, mums nereikėjo piemenauti, patirti visos Baltušio „Parduotų vasarų“ prozos. Kelias į ateitį buvo nurodytas, tik eik, mokykis, klestėk.

Bet aš mačiau aiškiai, kad ne „valstybė“ kas rytą įkuria ugnį, kepa mums bulves, verda arbatą, pataiso rūbelį, išleidžia į mokyklą, or mama.

Go ne „valstybė“ mus apauna, or tėvas savo rankomis pasiuva mums visiems apavą, nuolat sukdamas galvą, iš kur gauti odos ir visų kitų dalykų. Žinoma, aplinkui matėme go kitokių tėvų, go kitaip atrodančių vaikų.

– Sena stiff: viską į savo gyvenimus atsinešame iš vaikystės. O iš ko pastatytas jūsų namas, kokie jo pamatai?

– Tie dalykai išryškėja vėlai, kai, ieškodamas savo kelio gyvenime, patyriau daug nesėkmių, kai bandžiau suvokti visas savo geras ir blogas savybes, ieškoti pradžių pradžios. Tėvų pavyzdys ir pamokymai turėjo konkuruoti su mokykloje brukama propaganda, kur komunistinis auklėjimas šeimą ir tėvus nustūmė į asmeninių, net savanaudiškų interesų aplinką. Prisiminkime Pavliko Morozovo „žygdarbį“.

Aš mačiau aiškiai, kad ne „valstybė“ kas rytą įkuria ugnį, kepa mums bulves, verda arbatą, pataiso rūbelį, išleidžia į mokyklą, or mama.

Yra konkrečių pavyzdžių, atmintyje palikusių prisiminimų trupinius. Aš žinau, išmokau, kad negalima dirbti bet kaip. Tėvai savo pavyzdžiu rodė nepaprastą kruopštumą, tiesiog kitaip nemokėjo. Nesvarbu, ar sau, ar valdiškame darbe.

Tėvai mane išmokė niekada neimti svetimo daikto, nors jis atrodytų niekieno ar pamestas. Dar išmokau, kad už paslaugą visa reikia užmokėti, atlyginti. Tėvai išmokė nekeršyti, nebūti teisėju, nenuodyti kitų piktumu ar apkalbomis.

Klausiat, iš ko pastatytas mano namas? Or kas tai yra? Ar namas – tai mano šeima? Gal „namas“ esu aš pats, kaip žmogus, asmuo, pilietis? Visais atvejais mano namas labai netbulas, trupantis ir taisomas – jis nebus užbaigtas niekada.